XVIII amžiaus Vilnius lyg feniksas iš pelenų

„Apsaugok mus, Viešpatie, nuo karo, maro ir bado“, – meldė senovės lietuviai. XVIII amžius Lietuvai atnešė daugybę negandų – 1700 m. prasidėjo Šiaurės karas su švedais. Šimtmetis baigėsi Abiejų Tautų Respublikų padalijimais, kurie panaikino valstybingumo likučius, ir Lietuvą okupavo Rusijos imperija. O laikotarpiu tarp šių dviejų karų šalį ir jos sostinę dar niokojo ir badas, maras ir gaisrai.

Tačiau po negandų visada sušvinta šviesos spindulėlis. XVIII amžių galima laikyti ir Vilniaus kultūrinio pakilimo amžiumi – tuo metu Vilnius buvo vienas didžiausių Vidurio Europos miestų. Čia gyveno ir dirbo garsiausi Europos mokslininkai, po gaisrų Vilnius įgavo naują, šiandien mums jau gerai pažįstamą, savo veidą, žydėjo pirmasis Vilniaus universiteto botanikos sodas, miesto gyventojai mėgavosi muzika ir naujais spektakliais. Mokslininkai iš naujosios observatorijos dairėsi į žvaigždes, o dėka netoliese gyvenusio Vilniaus Gaono miestas išgarsėjo kaip Lietuvos Jeruzalė.

XVIII a. Vilniaus gyventojai domėjosi ir sekė atradimais Europoje ir Apšvietos epochos idėjomis, padėjusiomis pamatą ne tik šiuolaikiniam miestui, bet ir valstybei. Juk Vilnius gali didžiuotis čia sukurta pirmąja Europoje rašytine Konstitucija, pirmąja Europoje pasaulietine švietimo ministerija. Tad net didžiosios negandos netrukdė miestui sužibėti.

Įsitikinsite, kad XVIII amžiaus Vilnius buvo lyg iš pelenų pakilęs feniksas.