XVII amžius: kelionė paskui vienuolio abitą

Ar norėtumėte būti vienuolis? Dabar retas renkasi vienuolio kelią, o XVII a. Vilniuje vienuolynai buvo įkurti beveik prie visų bažnyčių, todėl juodi, rudi ar balti abitai buvo įprastas rūbas miesto gatvėse. Kol vieni vienuoliai praktikavo asketizmą ar atsiskyrė nuo visuomenės, kiti aktyviai dalyvavo kultūriniame ir netgi politiniame gyvenime.

Turbūt sunku įsivaizduoti, bet be vienuolynų Vilnius šiandien būtų visiškai kitoks. Dažnai vienuoliai buvo pradininkai, įkūrę pirmąsias ligonines, globos įstaigas, mokyklas ir universitetus. Vienuoliai ne tik meldėsi, bet ir ūkininkavo, virė alų, gamino vaistus ar užsiiminėjo amatais. Vienuolynus fundavo didikai, o tuo metu vienuoliai skatino mokslo raidą ir užsiėmė švietėjiška veikla. Tiesa, vienuoliais tapti galėjo ne visi. Garsesnės vienuolijos itin atidžiai rinkosi būsimus vienuolius – tarp tų laikų vienuolių rastume daugybę LDK didikų pavardžių, moterų vienuolynai dažnai priimdami moteris atsižvelgdavo ir į būsimų vienuolių kraitį. Prieš duodant įžadus vienuoliai turėjo mokytis ir apsispręsti – kelio atgal į pasaulietinį gyvenimą nebebuvo.

XIX a. už pagalbą sukilimo dalyviams daugelis vienuolynų buvo uždaryti, jų turtai perdalyti, tad ne visos vienuolijos išliko iki šių dienų. Visų 17 Vilniaus vienuolijų palikimas yra saugomas ir pristatomas Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje „Dangaus miestas“.

Leiskitės į slapčiausias vietas, kurios visais laikais buvo labiausiai nutolusios nuo miestiečių akių.