XVI amžiaus revoliucija vilniečių lėkštėse

Atsidūrę viduramžių kunigaikščių puotoje, ant stalo daugumos mums pažįstamų daržovių nerastumėte – jus pasitiktų kalnai įvairiausios mėsos, alus, midus. Tiesa, anuomet būdavo ir pasninkas, ir trukdavo jis 139 pasninko dienas per metus, tad jo metu tekdavo pasitelkti išradingumą.

XVI a., į miestą traukiant virtinėms pirklių, o dvare įsikūrus Lenkijos karalienei ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštienei Bonai Sforzai, į virtuves įsisuko naujos mados, ant stalo pasirodė nauji valgymo įrankiai, itališkos daržovės ir egzotiški patiekalai. Net šiandien mūsų taip mėgstami barščiai ar šaltibarščiai tuomet buvo visiškai kitokio skonio. Įdaryti povai ir gulbės dvaruose stebino mažiau nei marcipanai, įmantriai paruošti valgiai ir kalnai maisto. XVI a. puotos šiandien tikrai atsidurtų gyvenimo būdo laidose ir žurnalų puslapiuose, o pagal keisčiausius receptus paruoštus valgius vargu ar šiandien norėtų atkartoti mūsų laikų virtuvių šefai. Beje, migdolų pieną tikrai atrado ne šiuolaikiniai hipsteriai, o LDK didikai pasninko metu.

XVI a. Vilniaus sodininkystė buvo visiškai kitokia nei dabar – daržuose augo ne tik burokėliai. Ar galėtumėte pagalvoti, kad teritorijoje, kuri šiandien laikoma pačia Vilniaus širdimi, plytėjo tarsi rojaus sodas: čia buvo galima pasivaikščioti tarip figmedžių ir apelsinmedžių, nuo medžio nusiskinti šilkmedžio uogų, paragauti melionų. 

Tad leiskitės į gastronominę kelionę po LDK Vilnių ir pažvelkite į Lietuvos virtuvę nauju kampu.